- šėvelis
- šė́velis sm. ppr. pl. (1) Š, K.Būg, NdŽ, KŽ, DŽ1 šėvelỹs (3a) KŽ, ševelỹs (3b) K.Būg, KŽ, šẽvelis (1) NdŽ skeveldra, skiautė, skutas, atšaiža, šerpeta: Drabužis nuo kūlimo, vežimo rugių šė́veliais nuejo į visas puses, t. y. į vėjus išsiblaškė, į šė́velius susidraskė J. Tylėk, ba kad duosiu, tai visas sutrupėsi ševeliaĩs Km. Vėjas kai nutvėrė stogus, tai šiaudai šė́veliais eina Erž. Puodai pradėjo šė́veliais eiti JI49. Kai jis batus apsiavė, tai jie tik šė́veliais nuėjo (sutrūkinėjo), ir gana Skr.
◊ po šė́veliais nueĩti neduoti naudos, baigtis niekais: Visas mūsų darbas po šė́veliais nuė̃jo Ėr.šė́veliais eĩti darytis nuskurdusiam, prastėti: Senis, matydamas, kad ūkis neprižiūrimas šėveliais eina, neiškęsdavo nepašnekėjęs A.Vencl.šė́veliais nueĩti pasileisti, išdykti: Nelepyk vaiko, kad nenueĩtų šė́veliais Dkš.
Dictionary of the Lithuanian Language.